Trumpa veidrodžio istorija

Sunku surasti privatų būstą ar viešąją erdvę, kurioje nekabėtų veidrodis. O vis dėlto retai susimąstome, kokia yra šio praktiško daikto kilmė. Kviečiame susipažinti su trumpa veidrodžio istorija ir užpildyti savo žinių spragas.

Pats klausimas, kas kas išrado veidrodį nėra atsakomas taip paprastai. Tikėtina, jog pačioje žmonijos gyvavimo pradžioje veidrodžius žmonėms atstojo dubenyje ar kitoje talpoje laikomas vanduo, kuris šiek tiek atspindėjo veidą. Vis dėlto ilgainiui žmonės suprato, jog geram atvaizdui reikalingas itin lygus paviršius. Pati ankstyviausia veidrodžių gamyba sietina su natūraliai gamtoje randamo vulkaninio stiklo, vadinamo obsidianu, šlifavimu. Dabartinėje Turkijoje rasta obsidiano veidrodžių, kurių amžius siekia 6000 metų prieš Kristų. Šlifuoti obsidiano veidrodžiai, rasti Centrinėje ir Pietų Amerikose, yra pagaminti apytikriai 2000 metų prieš Kristų. Kiek vėliau imta gaminti veidrodžius iš krištolo ir obsidiano. Be abejonės, tokie veidrodžiai taip pat neturėjo itin ryškaus atspindžio.

Senoviniai veidrodžiai bronzos amžiuje – tai šlifuoti bronzos, vario, sidabro ar kitų metalų diskai. Šiuo laiku kruopštumu pasižymėjo Nubijos meistrai. Bronziniai veidrodžiai nebuvo itin tobuli: su laiku jie netekdavo blizgesio ir veidrodį reikėdavo šlifuoti iš naujo. Bronzinių veidrodžių atspindys nebuvo labai ryškus, jame prastai atsispindėjo spalvos. Naujajame Testamente net randamas posakis „matyti kaip veidrodyje“, kuris greičiau reiškia matyti prastai. Šiandien tokį posakį suprastume priešingai. Kaip ten bebūtų, bronziniai veidrodžiai buvo naudojami gana ilgai ir išlaikė savo praktiškumą net iki Viduramžių. Romos imperijos laikmečiu sidabrinius veidrodžius jau turėjo ne tik kilmingieji, bet ir tarnai.

Pirmasis senovinis veidrodis iš stiklo pagamintas dar pirmame amžiuje prieš mūsų erą. Plinijus Vyresnysis teigė, jog šiandieninio Libano teritorijoje gyvenę amatininkai gamino stiklo veidrodžius, kurių nugarėles dengdavo švinu ar auksu. Tokie veidrodžiai turėjo itin gerą atspindį, o stiklas saugojo metalo sluoksnį nuo įbrėžimų. Vis dėlto pirmieji archeologiniai įrodymai apie stiklo veidrodžius siekia tik trečiąjį mūsų eros amžių.

Viduriniaisiais amžiais veidrodžių gamintojai nesnaudė. Veidrodininkystės progresas susijęs su gebėjimu apdirbti stiklą. Prancūzijos stiklo meistrai išmoko išpūsti plokščias stiklo lėkšteles. Dar gudresnis būdas atsirado Vokietijoje, o vėliau buvo tobulinamas Venecijoje: meistrai išpūsdavo cilindro formos stiklo gaminį, nupjaudavo jo kraštus, perpjaudavo išilgai ir gaudavo nedidelę stiklo lėkštelę, kurią panaudodavo veidrodžiui gaminti.

Sidabruoto stiklinio veidrodžio gamyba sietina su vokiečių chemiku Justusu von Liebigu. XIX amžiuje šis mokslininkas veidrodžiams gaminti panaudojo cheminę sidabro nitrato redukciją. Toks gamybos procesas išpopuliarėjo ir tapo masiniu, tad pakankamai pigūs veidrodžiai pasiekė daugumą tuometinių namų. Nors veidrodis yra pakankamai senas išradimas, dar XX amžiaus pabaigoje juo buvo galima nustebinti. Štai, pavyzdžiui, antropologai sugalvojo ir kartą nuvežė veidrodžius nuošaliai gyvenančioms gentims Papua Naujojoje Gvinėjoje. Vietiniai į savo atvaizdus žiūrėjo greičiau su pasibaisėjimu, o ne susižavėjimu, kuris toks įprastas mums, moderniems vakariečiams.

Šiandieniniai veidrodžiai gaminami naudojant stiklą ir sidabrą, nikelį arba chromą. Pastarasis dažniausiai naudojamas gaminant automobilių veidrodžius. Paprastai metalo sluoksnis papildomai dengiamas dažais, kad būtų apsaugotas nuo pažeidimų.

Jei peržvelgsime visą ką tik papasakotą veidrodžio gamybos tobulėjimo kelią, pamatysime, jog nuveikta gana daug ir galime džiaugtis, jog šiandieninis veidrodis su LED apšvietimu ar net jame įmontuotomis išmaniosiomis technologijomis rodo, jog žmonija moka tobulinti įgūdžius. Vis dėlto, visai nesvarbu, ar jūsų namus puoš senas veidrodis pagamintas klasikiniais metodais, ar naujausios mados produktas, svarbiausia, kad jis jums būtų pats mieliausias.